Arbatos ?

Negaudysiu.
Nenoriu.
Atsibodo…

Norėsi
pabendraut,
pati ateik…

Arbatos,
žemuogių,
užkaisiu…

Jei nepatiks,
gi nelaikau.
Išeik…

Rodyk draugams

Baltas debesėlis

   Baltas debesėlis, nuklodamas rasa besiskleidžiančios pievos lopinėlius, slinkdamas iš vakarų i rytus, nuglostė ir takelį, kuriuo dažnai mėgo vaistinėtis katukas. Tądien jis stabtelėjo prie mažos, lašelių bučiuojamos, balutės. Stovėjo ir įdėmiai žiūrėdamas i sklindančių raibuliu mirganti, joje atsispindintį pasaulį, mastė:
    “Tą debesėlį man siuntė draugas, tas kuris gyvena ten labai toli. Siuntė jį kaip laišką, norėdamas priminti man, kad jis manęs dar nepamiršo… Ir va tie lašeliai, smulkučiai, kutenantys nosytę, marginantys ir balutėje raibuliuojantį dangų - tai jo laiško raides, tai jo ilgesio žodžiai… Taip, jis manęs nepamiršo. Luktelsiu, gal tuoj apsisuks vejas tada ir aš jam nusiūsiu laišką pilna vaivorykščių…”

Rodyk draugams

…

Vėl nauja diena,
vėl tas pats
pramintas takas,
vėl veidai tie patys,
kuriuos matei ir vakar…

Vėl tos pačios mintys,
vėl pavargę viltys,
turbūt ir vėl,
jie Tavo šypsenos
vis ilgis…

Rodyk draugams

Paslaptis

Nea…
Paslapties,
kiek aš matau,
niekam
Tu neišduosi…

Tsss…
Nutildysi kiekvieną,
kuris tik pabandys,
Tavęs
ko nors paklaust…

Gerai…
Aš patylėsiu irgi,
juk mėnesienoj,
Tu nežadėjai,
manęs
kur nors palaukt…

Slinks metai…
Pro šalį
vėl bėgs dienos,
aš nežinau,
kaip Tu,
bet aš,
turbūt,
vėl liksiu vienas…

Kodėl…
Na pasakyk,
Kodėl gi,
Tu neleidai
su durų rankena
man tąsyk
nusišaut…

Rodyk draugams

Taip arti tiesos

   
    Taip arti tiesos
    Ir truputis baimės
    Aidas kažką
    Vis klaidingai kartos
    Širdis nerami
    Bet pritvinkusi laimės
    Žvaigždės
    Vienos kris
    Kitos šoks
    Gėlės pievose
    Užsimerks ir miegos
    Rūke vėjas paklys
    Kelias tiesiai vingiuos
    Ir gal tik auštant
    Vėl uždainuos
    O mes eisim tolyn
    Nebejausdami kojų
    Aukštyn pakeltom akim
    Klausydami pasakų
    Alsuojančios žemės
   

Rodyk draugams

…

   
   
    trisdešimt trys
   
    ko gero į gerą
   
    jei neprikals
   
   

Rodyk draugams

Poezijos atlaidai

    Žodžiams žodžius
    Liejamus laisto
    Sieloms sparnus
    Kylančius riša

    Norintiems kilti
    Dangus atviras
    Norintiems likti
    Žolė nepjauta

Rodyk draugams

Ilgesio lietus

    Nešinas vėjo, nuo jūros
    Saulės pakeltas dangun
    Ilgesio vėl iškankintas
    Apsiverksiu lietum

    Ilgais ilgesio pirštais
    Glostantis medžių lapus
    Dulkėtą taką pagirdęs
    Miesto paliesiu stogus

    Ilgesį Tavo pajutęs
    Belsiuos ilgai aš langan
    Kviesiuos, - Išeiki į lauką
    Arba leiski užeiti vidun

    …

Rodyk draugams

Svajoti sugrįžti…

Norėčiau
Šiandien
Tave
Paleisti

Paleisti
Kad
Galėtum
Skristi

Skristi
Nepamirštant
Svajoti

Svajoti
Nepamirštant
Sugrįžti

Rodyk draugams

Leisk pailsėt …

Diena skuba į vakarą
Lyg skubėtų i nebūtį
Slėpdama savąją neviltį
Sielos gilion užmarštin

Vejas miestą šukuodamas
Apsėstas kokio tai nerimo
Aiškiai to nesuvokdamas
Skubės gal manęs pasitikt

Grubiai plaukus suveldamas
Maišydamas juoką su ašarom
Lies skruostus nejausdamas
Savo paikos pragaišties

Laiškanešys jis netobulas
Pakeleiviu gal tinkamas
Ir visus tik aplenkdamas
Lėks vėl Tavęs pasivyt

Rodyk draugams

Tiek nedaug trūksta

    Gėlės nuvysta
    Šypsenos blėsta
    Rankos sugrūbsta
    Širdys atšąla

    O rodos
    Tiek nedaug trūksta

    Pavasariui
    meilės truputi

    Truputi meilei
    pavasario

Rodyk draugams

Altruizmas ?

   „O kažin, kas nors ar pastebėjo, kad medžiai rudenėjant, kaip niekad, tampa altruistais? Iš paskutiniųjų jėgų, visus savo lapus persidažo auksine spalva, ir tik tais tam, kad jau gęstant vasaros saulei kažkam patiktu…“, susimąstė kačiukas, įsižiūrėjęs į vėjo baigiamą nuplėšti auksinį klevo lapą, bevaikštinėdamas vakaro gaiva padvelkusiame miesto parke.

Rodyk draugams

O apie ką aš?

    Nuoširdi šypsena,
    ir keistos viltys…
    Svajingos akys,
    ir tylios mintys…

    Kažką sakau,
    o visi tyli…
    Kai Tau peršuos,
    manęs nemyli…

    Kai išeinu,
    viltyse skęsti…
    Kai sugrįžtu,
    imi nekęsti…

    Keliu sparnus,
    man vėl pavydi…
    Kai aš svajoju,
    vėl nebetyli…

    Ir tik prašau,
    nerėk į ausį…
    Jei ja paskaus,
    per savo gausi…

Rodyk draugams

Įsiklausyk

    Ruduo
    lietus
    lapu šnaresys
    Tu patylėk
    užmerk akis
    įsiklausyk
    praeiviai batais
    gatvėj
    lyg varpeliais
    įvairiais
    grindiniu
    skubėdami prabėgs
    svajodami praeis
    ir į Tave
    turbūt
    net dėmesio
    nekreips
    bet tik
    nenusimink
    nusišypsok
    melodija
    juk ta
    kuria girdėsi
    tik Tu
    savoj širdy
    skirta tik Tau
    nusišypsok
    įsiklausyk
    …

Rodyk draugams

Mano draugas sugrįžo

    Dar ano,
    praeito vakaro
    tyloj,
    mano draugas
    sugrįžo.
    Šnarėdamas
    medžių
    lapų gausoj,
    pasigyręs,
    jog vakar
    dar buvo
    Paryžiuj.
    Jis man sake,
    ten buvo gražu,
    ten buvo
    daug to,
    ko visi
    tik ir troško.
    Bet pats
    neišdrįso,
    turbūt jam
    buvo baugu,
    širdis
    kitaip plakės,
    ir skruostai,
    vos paklausus: - Ko ?
    tyloje
    vėl nuraudo…

Rodyk draugams

Imk mano vaivorykštę…

   - Imk mano vaivorykštę, - pasakė kačiukas, pakelėje sutiktam, dėl kažko nusiminusiam, zuikiui, - va tą, kuri dabar danguje, ana tai, tokia ryški, - nusišypsojo jam ir nė nedvejodamas tęsė, - o man šiandien užteks tos, kuri va čia matosi, - ir ištiesė letenėlę, rodydamas i lietučio dar vis bučiuojamą balą…

Rodyk draugams

O visgi gerai, kai dar yra apie ką ir pasvajoti…

   - Skraido vis aplink… O aš dar vis laukiu, kol ir man sparniukai pradės kaltis, - pagalvojo kačiukas ir užsimerkė. - O visgi, gal ir gerai, kai yra dar kažkas, kas kartais ir viršum praskrenda, reiškias dar yra apie ką ir pasvajoti…

Rodyk draugams

Jei nebijai svajonėse paskęst…

    Vėjas pakels,
    ratu apsuks,
    gelsvą klevo lapą.

    Norės pakviesti
    ir Tave,
    sušokti lėtą valsą.

    Medžių vainikų
    sūkury,
    pralėkdamas,
    jis pabučiuos Tave.

    Tik užsimerk
    taip stipriai,
    Tu apkabinki jį.

    Jei dar jauna,
    Tavo širdis
    ir nebijai,
    svajonėse paskęst…
 

Rodyk draugams

Nusispjovus į romantiką

   
      Pirštą įrėmęs į smilkinį, 
      Rankoje ieškau gaiduko, 
      Gaila, ne durų čia rankena, 
      Gal kas paskolins varžtukų? 
   
      Spjaunu aš į romantiką, 
      Niekam nereikia švelnumo, 
      Kur tas pasaulis ritasi? 
      Nieks neatleis man naivumo. 
   
      Spjaunu, užsimerkiu ir tyliu, 
      Širdį jau kaustau į ledą, 
      Savo sumuodamas klystkeles, 
      Bandau vėl tiesintis kelią. 
   
      Ir niekas neklauskit, kur eisiu, 
      Kelias man dar tas nežinomas, 
      Neklausiu nei Dievo, nei Velnio, 
      Nors ir jaučiaus pasiklydęs. 
   
      Ir niekas nepulkit po kojomis, 
      Galiu dar pertrėkšti netyčia, 
      Nebėra jau to, kurį pažinojote, 
      Man neskaudės, nė necypkit. 
  

Rodyk draugams

Kodėl gi aš eiliuoju?

    Kodėl gi aš eiliuoju? Nežinau,
    tiesiog, kai noris pasakyt,
    kam nors, ką nors, bet taip,
    kad tai, skambėt ne šiaip,
    kokie nors, pakeleiviai žodžiai,
    kurie įėję, vienon ausin,
    iškart pro kitą, pabėgt suspėtų …

    Kai norsi, kad šypsotųs tas,
    kuriam, šiandien,
    kažkas numynė koją,
    kuriam kažkas, kažką,
    pasakė labai skaudaus,
    kuriam širdies aš,
    nors truputi padovanoti noriu,
    kurio akyse, norėčiau aš,
    matyt šiltas viltis…

    Net nežinau, taip ima ir užplaukia,
    toks garbanotas debesys
    ir pradedu, aš kaiptais,
    lyg muse būt kokia įgėlus,
    rimuot, eiliuot ir dar ten visą kaip,
    visas, savo paklydusias mintis…

Rodyk draugams

Urbanistika

    Buvo medžiai.
    Iškirtom.
    Pastatėm stulpus.

    Buvo pievos.
    Numindėm.
    Išklojom betonu.

    Buvo upės.
    Netiko.
    Perstumdėm krantus.

    Kūrėjas sutriko.
    Pabėgo iš rojaus…

Rodyk draugams

Tu pabučiuok mane karštai!

    „Tu pabučiuok mane karštai!
    Prašau! Dar syk! Nors kartą!

    Kad jau žinočiau, aš tvirtai,
    jog įsimylėt rimtai,
    tikrai, daugiau neverta!“

    Kartosiu tai, aš vėl, ir vėl,
    jau gal, trys tūkstančiai
    penki šimtai šešioliktąjį kartą.

    Stovėdamas ilgai ir kantriai, tyliai,
    su, rankose, vėl vystančiom gėlėm,
    žiūrėdamas į jūra, saulei skęstant…

Rodyk draugams

Pakvieski mane…

    Pakvieski, kai norėsi,
    pakvieski, jei reikės,
    nušluostyt ašaras Tavąsias,
    ar galvą priglausti ant peties…

    Pakvieski, kai vėl bus linksma,
    kai saulės bus vienai perdaug.
    Pakvieski, jei vieversėliai
    pavasariui neleis palaukt…

    Pakvieski, jei kur nors eisi,
    gal būt tuomet ir man bus pakeliui,
    Pakvieski, jeigu dar rasi, ką bekviesti,
    jei laikas nepakvies manęs kur nors kitur keliaut…

Rodyk draugams

Laimės pilnos kiauros kišenės

    Laimės pilnos kiauros kišenės…
    Kaip ir stogas seniai nuvažiavęs toli…
    Eisiu šiandien su skėčiu, nuo saulės…
    Ir tegul juokias iš manęs visi…

    Tegul juokias visi kiek tik nori…
    Juokas gatvėm, stogais nuaidės…
    Sunku bus, praeit pro kokį gėlynėlį…
    Nenuskynus kam nors vėl gėlės…

    Eisiu dantyse įsikandęs ramunę…
    Mano kiauros kišenės laimę barstys…
    Kad ir kiek praeiviai būtų paniurę…
    Jaučiu, plaka dar, man krūtinėj širdis…

    Plaka dar, nes aš noriu gyventi…
    Noriu džaiugtis, aš noriu laime tikėt…
    Ir tegul tos mano kiauros kišenės…
    Ir jeigu norit, galit man pavydėt…

    Nors kam to pavydo čia reikia…
    Būkit ir jūs, visi, daugiau atviri…
    Gyvenimas gražus ir keiktis nereikia…
    Jei plyšta kišenės, laime nešiokit širdy…

Rodyk draugams

Truputis

    Truputis saulės perkarštos,
    mano neplačių pečių pavėsy…
    Truputis debesų pilkų, lietaus,
    kai netelpam abu po skėčiu…
    Truputis dėmesio gal permažai,
    kai Tau labiausiai šito reikia…
    Truputis žodis, ištartas ne taip,
    kuris, ir vėl, privers Tave tylėti…
    Truputis, jau sakai, geliu perdaug,
    ir taip nebėr kur jų pamerkti…
    Truputis šypsenos, gal kiek kvailos,
    dažnai nebežinai, ką Tau patarti…
    Truputis gal perdaug svajų,
    kuriom norėjau, su Tavim pasidalinti…
    Truputis to, truputis kito, o visgi,
    gal ir Tu teisi, nemoku aš Tavęs mylėti…
    Truputis gal kiek permažai drąsos,
    kad aš, už visa tai, galėčiau sau atleisti…

Rodyk draugams

Mažytė viltis

    Tyliais vakarais,
    jau vėlai,
    kai jau būna sutemę,
    kai už lango
    vis siaučia pūga,
    ant palangės
    jau gęstanti žvakė,
    visokiausių minčių
    perkrauta jau galva,
    jau apsnūdusiai pirštai,
    saulę ant stiklo paišai,
    o sušalę praeiviai
    negalvos, kad ir jiems,
    čia ranka mojavai,
    eis jie tolyn,
    pėdomis sniegą nuklos,
    su mažyte viltim,
    gal sušils nors namuos…

Rodyk draugams

Aš noriu pas Tave nuskristi…

    O kaip norėčiau aš,
    Paukščiu pavirsti,
    Pakelt sparnus,
    Nuo stogo šokt,
    Bet nenukristi,
    Pakilt aukštai
    ir pas Tave nuskristi,
    Nutūpt ant delno,
    Paleist iš snapo gėlę,
    Ir pragysti, paklaust:
    - Ar trūksta Tau manęs?
    Ar dar toliau man skristi?

Rodyk draugams

Kodėl čia taip tylu ?

    Kodėl čia taip tylu,
    lyg tylią naktį,
    kažkur toli,
    ten, virš žvaigždžių,
    kur negirdžiu aš juoko,
    nebematau nei vieno veido,
    nebegirdžiu nei to,
    ką man kasnakt, sapnuos,
    vis nori pasakyti Tu… ?

Rodyk draugams

Gal svečias lauktas ?

    Užmerk akis ir įsiklausyk į tylą – ten, kur Užupio angelas prabyla, kur katinas svajoklis, šiaip vaikštinėdamas užrietęs ūsą baltą, vienišą, darželyje skaisčiai raudoną, rožytę darželyje pamato… Taip tyliai tipendamas kojytėm, plačiai pramerktom akytėm prieina ir sako: “labas, gal būt galėčiau būt Jūsų širdutėj svečias lauktas…”

Rodyk draugams

Manyje palikai, turbūt, kažką vakar…

    Manyje palikai,
    turbūt,
    kažką vakar…

    Kažką tokio,
    ko seniai,
    išsiilgus jau buvo
    širdis…

    Jaučiu aš,
    ima ji,
    vėl,
    smarkiau plaktis…

    Ima ji liepti,
    man vėl,
    prisiminti
    išbarstytas svajas
    ir viltis…

    Ne,
    vakar nieko tokio
    nebuvo,
    dėl ko galima būtu
    verkti, dainuot,
    arba juoktis…

    Tik širdis,
    vėl,
    ko tai,
    stipriau ima plaktis…

    Vėl
    žiedlapius
    skaičiavai,
    dovanotos
    mano
    ramunes…

Rodyk draugams

Aš svajosiu…

    Akį pamerksi,
    nusišypsosiu.
    Sakysi: - Labas,
    tai aš ir atkartosiu.
    Paklausi: - Ko liūdi?
    Turbūt nusijuoksiu.
    Sakysiu: - Neliūdna,
    tik šiaip, apie kažką,
    galbūt aš svajosiu…

Rodyk draugams

Lopšinė … ?

    Šiąnakt jau nieko nebus - apseisi!
    Žvaigždės jeigu ir kris - nepagausi.
    Paukščiai dar nesugrįš - nesulauksi.
    Jeigu apgaus vėl sapnai - apsiverksi?

    Eik geriau jau miegot - pailsėki.
    Ryt bus daug gražiau - patikėki.
    Aš dar čia, su Tavim - tik neverki.
    Sapnas jau kambary - užsimerki…

Rodyk draugams

Kuku… Kuku…

    - Kuku… Kuku…
    Štai Tu mane,
    ir aš Tave,
    pro plyšį
    vis stebiu…
    Akytėm
    mirksime abu,
    ir sakome:
    - Kuku… Kuku…
    Kaip Tu,
    net nežinau,
    bet aš,
    vėl žodžių
    nerandu…
    Sakyt
    - įsimylėjau,
    būt labai jau
    banalu…
    Gerai tyliu.
    Tu šito
    negirdėjai,
    aš šito
    nesakiau…
    Tegul tai būna
    pasigirdę vėjui,
    tegul tai
    lieka tik:
    - Kuku… Kuku…

Rodyk draugams

O aš jau toks…

    Nemoku praeiti,
    nenuskynęs gėlės,
    ir vėl kažkas,
    man jos, pavydės.

    O gal kam,
    net širdy, užspaus:
    - Et parazite,
    Tave dievas nubaus…!

    Įsikąsiu aš ją,
    sau į dantis,
    gal taip greitai
    ji nenuvys.

    Jei rasiu daugiau,
    priskinsiu dar jų,
    puokštę ne sau,
    juk Tau jas nešu…

Rodyk draugams

Meilė

    Meilė ateina kartais,
    nekviesta ir neprašyta,
    meile ateina pavasarį,
    vasarą, rudenį, žiemą,
    dieną, vakarą, naktį,
    ar gal dar, kokį kitą, rytą.
    Meile nieko neklausia,
    pasibeldžia, patyli,
    kartais dainuoja, pagroja,
    pastovi prie durų,
    jei niekas jų neatidaro,
    turbūt nusiminus išeina…

Rodyk draugams

Gal žvaigždžių tai liga?

    Manęs pasidarė daug,
    daugiau negu buvo vakar,
    bet dar neaišku,
    ar ne mažiau,
    nei bus manęs rytoj…

    Rodos visu man užtenka,
    rodos aš su visais,
    tik visi ir vėl pyksta,
    sako - per greit pamiršti,
    kas tai yra draugai…

    Ir vėlgi jaučiuosi vienas,
    nosį užrietęs aukštai,
    žvaigždės nakty viršuj,
    ten taip svaiginančiai tviska
    ir keikiu save:
    - Kodėl man nedygsta sparnai?

    …
    Kas tai,
    Gal kas žinot?
    Gal žvaigždžių tai liga?
    O gal jau kalas ragai… ?

Rodyk draugams

O gal gi aš kvailys?

    Išeisiu lietsargį namie palikes,
    nors ir žinau - šiandiena lis.
    Vėl visi juoksis - Gi busi šlapias.
    O aš - kažkas ant dušo sutaupys…

    Vakar naujus batus vėl nusipirkęs,
    apsiavęs, nemindysiu aš sausų takų,
    man per rasotą pievą tiesus kelias,
    priskinsiu pakeliui kam nors gelių…

    Žingsniuosiu galvą aukštyn užvertęs,
    skaičiuosiu vėl padangėj kregždutes.
    - Ko varnas gaudai!?
               - supyks praeivis užkliudytas,
    - dar galva prasiskelsi,
                    ar tau kas nors praskels!

    Ai būna taip, tai stulpas,
                       tai duobė, bordiūras,
    aš jų gi neskaičiuoju, o ir mėlynes,
    kaip sakoma - iki vestuvių jos užgis!
    Va randai juk žmones puošia.
                     o ir norėjusi tai paskrist…

    Ir visi juoksis, aplink sustoje,
    kai ir vėl stoviu,
            autobusų stotelėj, aš baloj. 
    - Ir tegu juokias - sau galvoju,
    - Aplinkui karšta, o čia vėsiau…

    O gal gi tiesa žmones sako:
    - Tu gi žmogau tiesiog kvailys!
    Susiraukiu, susimastau,
                         bet nusišypsau:
    - O kas man, gyvenimas gražus,
                        kad kas ką ir sakys!

Rodyk draugams

Svajose paklydęs

    Baltos pasakų fėjos,
    mane vis vilioja,
    baltais skvernais,
    klaidžiot ir vėl
    nepramintais,
    dar pusnynu takais…

    Svajodamas
    einu kažkur,
    aplinkui balta,
    staiga sustoju,
    apsidairau,
    po kojomis
    stiklas šaltas,
    o ten, po juo,
    dūsta žuvys
    įkalintos nekaltos…

    Svajodavau vis,
    užsiauginti sparnus
    o joms,
    aš ir taip,
    lyg paukštis,
    jau skrendu…

Rodyk draugams

Tu paprašyk kregždučių

Rodyk draugams

…

Mintyse vis Tavo akys,
žydinčios pievos,
rytinės rasos,
nuraudę skruostai,
vasaros prakaitas,
vakaro ašaros,
vėl tavo juokas,
miško aidas,
papūtė vėjas,
širdis suspurdėjo,
atskridęs paukštelis,
akele mirktelėjo,
bet jis tai ne Tu

o aš Tavęs pasiilgau…

Rodyk draugams

Neverk

    Ar tas žydras dangus, pilnas
    neramių lakiojančių kregždučių,
    nešiojančių kažkieno viltis,
    kurias kaskart matau pažvelgęs
    i Tavo skaisčiai spindinčias akis?
    Ar tas dangus niaukias kai Tu liūdi?
    Ar jis lietum apsipila kai Tu verki?

    Kodėl gi paukščiai vis laksto mums virš galvų?
    Kodėl gi žydinčios pievos nemato Tavu akių?
    Kodėl gi vejas pučia pūką pienės ne i Tavas rankas?
    Kodėl gi savo mintyse menu tik ašaras Tavas?

    Nenoriu aš Tavo akyse matyti savo liūdno veido,
    Nenoriu kad ir manose išvystum savo liūdnas akis.

Rodyk draugams

Vaivorykštės smėlyje

    Juk mažas vaikas valandų valandas galėtų lakstyti kieme per lietų, stovėti smėlio dėžėje ir stebėtis, kaip taip įdomiai krenta lašai ir skęsta smėlyje, o po to lyg iš niekur pradeda rastis viena dvi trys balos, ima didėti, ir vis daugiau lašų pataiko i jas, purslais išmargina dangaus atvaizdą – nesvarbu kad apsiniaukusio dangaus – juk kiekvienam vandens purslų burbulėlyje sugebėdavai įžiūrėti vaivorykštę, nors jos danguj ir nematyti.
    Stovi ir daugiau niekas nerūpi: nei tai, kad jau seniai kiaurai šlapias, juolab to ir nejauti, nesvarbu ir tai, kad mama, parėjus namo, aprėks:
    - Ką tu sau galvoji! Taigi vėl sirgsi savaite dabar! Marš greit į vonią rengtis, tuoj užkaisiu aviečių arbatos…
    Stovi ir svajoji, kaip būtų šaunu dabar čia pastačius pilį, kurioj, turbūt, kažkas gyventų, tada po truputį prisimeni, kaip šaunu buvo praitą savaitgalį prie juros, ir darosi gaila, kad šitam smėlyje nėra gintarų.
    Koja prabrauki griovelį iš vienos balos i kitą – bus kanalas, tegul vanduo subėga i vieną vietą – ir visai nesvarbu, kad sandaluose kojinės jau seniai šlapios – juk svarbiau, kad būtų tvarka, kaip ir namie, kaip visad mama liepia sudėti žaislus i vieną vietą.
    Stovi, stebiesi kiekviena mažyte vaivorykšte ir nekreipi dėmesio i aplinkinių kiemo namų langus – gal kas nors žiūri pro langą ir pavydi…

Rodyk draugams

Gyvenimas juk “veža”!

    Ir joo…
    Ir et…
    Ir pfu…
    Ir ai…
    Ir visa tai…
    Ir dar daugiau…
    Pavasaris juk tai!
    Na gi širdy pavasaris!
    O aš nuo visko,
    turbūt jau pavargau…

    O gal dar per anksti?
    - Gyvenimas juk “veža”!
    Na sakė taip kažkas… 

    Jei ir turėčiau mašina,
    vis tiek, statyčiau
    ją aš i garažą.

    Juk kojas dar turiu!

    Einu i “trasą”…
    Tiesiu ranką…
    Kažkas sustoja…
    Nusišypsau.
    Paklausiu:
    - Pakeliui… ?
    Tinka!
    Įlipu…

    Veža!

Rodyk draugams

***

    Jau svajonių, nemažai, sudužusių yra,

    bet stengiuos aš, neišbarstyti šukių,

    susipjaustysiu, kad ir kruvinai rankas,

    bet vis tiek, kaip nors, jas suklijuosiu…

Rodyk draugams